iš kur tas skonis

...kartais nerandi ramybes , o taip ieškai taip ieškai.Nerandi šilumos, o taip kartais norisi.O kitam norisi pasakyti ,kad viskas gerai bus.dabar lijo, o taip norisi ,kad ilgėliau...žmogui visada trūksta ir jis linkęs per didelį visko naudojimą...juk taip norisi daugiau.Siela visada didesne nei kūnas, nei žmogus gali.Galbūt dėl to noro taip daug ir taip kartais gelia,kad net burnoj saldu....

nemiegu dar

Kartais išorinis pasaulis gali būti artimesnis ,nei šeima...Parodžiau mamai šiandien savo pamąstymus.Mama nieko nepasakė, tik atsikėlė ir nuėjo...Supratau-nepatiko...


Ar žinote ,kad vaikai yra kaip gėlės?Jos pačios auga...jas tik reikia mylėti.Kaip supratau iš manęs nebuvo to kas tikimasi...

Mano mamai reikia pagalbos. Nors tiesą pasakius,aš jau nežinau kas jai padės.Nėra taip prastai kaip gali būti, yra tik prastai...Kiekvienas turime savo gyvenimą.Ji šaukiasi dėmesio, meilės, pagarbos, nusižeminimo jai...Nes buvo laikai ,kada ji buvo viena...Ir Dievas jai davė tokį vyrą...Ir dabar Dievas dar ją baudžia velniai žino už ką...

O aš esu per daug laiminga...Taip aš esu.Dėka mamos turiu viska.Turiu smegenis ir supratimą,kad galima gyventi pačiai renkantis ,o ne Dievo valdoma...Manau Dievas turi svarbesniu užsiėmimu ,nei kaip kažkada parinkti jai vyrą ar dar baisesniu vaikus...Ir dukrą,kuri netapo drauge,o juk taip norėjo...

Mano mama yra nuostabi savo tvirtybe ir gera širdimi, deja savigarba joje tokia didelė,kad ji pati jos nenugalėtų....Ją reikia garbinti ir t.t..t Neužtenka mylėti...

Susigūžiu kamputyje ir žinau ,kad pasaulis yra nuostabus savo paprastybe.Atlaidumu ir nuoširdumu.Mylėk kitą,kaip save patį.

Skaudžiausia,kad mylimi žmonės įsivaizduoja save kažkieno valdomi ir kaltina pasaulį,bet tik ne savę ir nieko nedaro...

ak

Dar nėra vakaro,o aš jau noriu,kad jis ateitų...


Šiandiena liūdna.Visada stebėjausi, kaip materialus pasaulis veržiasi į mamos širdį ir dar po 20 metų stebiuosi...Ir aš tokia būsiu???Ak.Žinau , tėvais reiks rūpintis.Tai savaime suprantamas dalykas, bet kada mama nori ,jog mintimis net galvočiau taip,kaip ji nori...Na...To niekada nebus!Ko materialus pasaulis vertas be dvasiško pasaulio??? Ar žinai ,kad nieko?Aš žinau ir tikiu, kad mano bus kitoks ir jau yra kitoks!

Teise klysti.Supratingumas.Atlaidumas.

Man taip to trūksta.

Ir niekam nieko

Šiandien veikiu nieko.Pragulėjau ant savo,mielo, plataus čiužinio.Prasėdėjau internete.Ir toliau šiandien ketinu tai daryti...Jei mėgaujuosi gyvenimu,tai kodėl ne iki galo...Nieko, pasidarau kavos ir toliau nieko nedarau.Juk tai nuostabu.Galvoti, rašyti, jausti.Viską ko tik nori.

Dažnai galvoju,kad gyvensiu pilyje.Tai juokinga?Vargu...Jeigu nori, tai ir turi.

Ak, viskas būtų daug paprasčiau jei darytume,tai ko norime, o ne tai ,ką norėtų kiti...Ką čia ir besakyti, vistiek pilna bus tokių,kurie šūdą mala.

Kartais taip sunku suprasti kas ir kaip.Nežinau.Sunku suprasti ir save.Ką jaučiu.Kodėl jaučiu visada taip skirtingai...Dažniausiai myliu gyvenimą, bet neduok Dieve nekęsiu,aš viską sugriausiu!

Ugnis ir ledas iš tikrųjų manyje gyvena.Ir jei man gaila mano būsimo vyro,kuriam tai reiks pakęsti...

Jei noriu, žydėti šiame pasaulyje man būtinas oras ir vandens gurkšnis,kitaip man bus blogai ,o jums dar blogiau

Ir vistik ,norėjau pasakyti kažką kitą

Žmogus planuoja ,o Dievas juokiasi...

Skamba piktokai, bet nieko čia pikto nėra.Žmogus negali gyventi suplanuoto gyvenimo, bet jis gali siekti tai, ko nori...O Dievas pakreips kuria linkme geriau.Tiesa, Dievas.Man Dievas yra tikėjimas.Neseniai turėjau su kuo kalbėti apie tikėjimą.Tiksliau klausytis jo tiesų ir sakyti savo.Ir dar..atsakinėti į klausimą kas yra mano tikėjimas...Jį galbūt įrodinėti.Tai kvaila.Viskas baigėsi tuo ,kad tas žmogus manę išvadino apsimetėle ir visokia kitokia.Pripažinsiu parodžiau ir savo blogąją pusę,kurios aš ir pati nesuprantu...
Visada šiek tiek bijau dėl tos blogos pusės...Visi nori būti mylimi ir mylėti.Nenoriu,kad kitas žmogus kentėtų dėl jos...Bet ji nedings.Dėka jos aš jaučiuosi stipri.Kartais reikia supykti ant gyvenimo...Suprasdama savo minusus ieškau gyvenime kuo daugiau gėrio ir džiaugsmo.Kūrybinės laisvės minčių, originalumo ir atlaidumo.
Pastebėjau,kad kuo daugiau žmogus darai gyvenime,tuo mažiau laiko lieka blogiems dalykams.Ir vis tik aš labai džiaugiuosi savo gyvenimu.Kokia aš ,ką mastau.Išspausiu viską kas geriausia.

Gyveni tik karta ir tai nežinai kiek.Tai kodėl jau šiandien nepadaryti gerai....
Svarbiausia sielos ramybė.

Per diena norisi parašyti tiek minčių,o kada reikia rašyti aš viską pamirštu.Ne tai ir ne taip norėjau turbūt parašyti.Gal viena diena ir man pasiseks.Mokėsiu rašyti ,taip kad ir man patiktų.Kol kas čia tik kažkas....net nžn kas.

Žmogus yra šlikšti būtybė, o aš šlykščiausia

... net įrašo normalaus negaliu sukurti...visi žmonės lenda.Sprogsiu.Taip sunku krūtinėje.Ne, nieko neatsitiko.Nieko baisaus.Kartais juk gali nebegalėti.Nori verkti ir tylėti.Visiem kažko reikia-paskutinę minute.Man irgi reikia. didesnio atsakomybės jausmo...sąžinė taip graužia.Neberandu siūlo gali savo galvelėje.O dar įsimylėjau.Ak.Aš neesu nelaimingiausias žmogus pasaulyje.Esu laiminga.Esu laiminga dabar.Turiu viską ir galbūt per daug.Už sienos tyliai sėdi mergaitė, kuri užaugo be tėvelių.Veide matosi kančia ir skaudi patirtis,o aš skundžiuosi...Kaip žiauru.Nedėkinga.Aš nenusipelniau nei pusės to, ką turiu.Man suteikiama galimybė, o aš spardausi.Esu išlepinta gyvenimo.Nuolat lanko beprasmės, galbūt per gilios, mintys , o paskutinėmis dienomis ir tai ,kad nuviliu mamą ,kad ir ką daryčiau.Kartais pagalvoju,kas būtų jei sužinotų, kad ką nešioju ... jai plyštų iš skausmo širdis.O man neplyšta, aš tiesiog norėčiau ,kad man būtų parodytas kelias viso to.Žmonės bijo vienintelio dalyko ,tai nežinomybės.Negalima mylėti savanaudiškai.
Kodėl man taip sunku būt įsimylėjus.Kodėl negaliu net prisileisti minties,kad jis galėtu manę mylėti.Kodėl visad ieškau akimis , o kada surandu viskas tarsi atslūgsta...
Gyvenimas nėra kančia.Kančia,tai kad laimei atėjus aš jos neprisileidžiu.Nedėkinga.Man baisu. Noriu draugo.Noriu prisileisti draugą.Noriu užmigti, nes rytoj egzaminas,kurio neišlaikysiu.Visa tai turbūt įvydoma, bet ar tai numes mano akmenį iš krūtinės?

Gyvenimas,tai nesibaigiantis mokslas

Sesijos pabaiga.Gavau skolą.Aplinkiniams tai sukelia daugiau emocijų, nei man...Pečius labiau sveria ne neišlaikytas egzaminas, o jų pažįstamos mintys:"Mano vaikas vistiek turi būti geriausias...","Gal ir gerai ,kad ji gavo skolą ne tokia protinga atrodys..."Ir begalė kitų beprasmių ir man nieko nepadėsiančių minčių.Visada mėgau,kai manę supantys žmonės žinotų apie manę kuo mažiau.
Dabar viskas kaupiasi viduje ir norisi rėkti :"Visas gyvenimas yra mokslas!!!!"Ką pakeis kelios savaitės pakartotinio mokymosi?O galbūt, neišlaikius, visa vasara gyventi su skola.Kai kam tai- pražūtis.Ak, kaip tai banalu ir kaip banalu apie tai mąstyti.Atrodo ,kad išsilaikius skolą visas gyvenimas taps be jokiu rūpesčių.Ak,kaip banalu.
Niekas nepagalvoja,kaip yra arti to,kad galbūt jau už kelių dienų nebus kam taisyti tos skolos...Nebus apie ką galvoti ir taip beprasmiškai.Tiesa, ateis kita beprasmybė -galvotų kokia aš buvau nuostabi.Kaip skaudu manęs netekti ir kaip niekingai jie jausis.Aš žinau ,nes ir pati taip jaučiausi,kai netekau draugo.Ir jie taip jautėsi.Tai natūralu.Kodėl nėra natūralu stumti žmogų pirmyn sekas jam ar nesiseka.?Palaikyti nebūtinai žodžiu,bet mintimis.Kodėl negali žmogus suvokti savęs kaip individualybės,kai to taip siekia?Vieni eina keliu, kuris tiesus ir suvaržytas atsakomybės ,bandos jausmo.Kiti eina nesuprasdami kokiu keliu-kur nuves ten ir bus gerai.O aš pasirinkau bendravimo kelią.Kiekvienas mano sukimas iš pagrindinio kelio ir į jį sugrįžus atneša naują pažintį.Naujus bičiulius mano kelyje,kurie vėliau atlieka svarbesnį vaidmenį.
Gyvenimas yra keistas.Noriai atmetu visas tradicijas ir modelius.Tikrai jaučiu ,kad yra gyvenimo dėsniai.Tik jie nėra tokie konkretus.Arba yra konkretūs tik su įvairiomis priemaišomis.Dažniausia lengviausia jais intuityviai naudotis,nei suprasti.Tikiu,kad pasąmonėje slypi visi atsakymai.
Žmogus žino visus atsakymus,tik pasąmonė dažnai susikerta su gyvenimui įprastais moduliais.Negali gyventi vien pasąmone.Bet gyvenime yra nemažai situacijų,kuriose pasąmone gali valdyti ir ugdyti, stebėti.
Kartais bijau nesurasti žmogaus,kuris suprastu ką kalbu ir ką mastau.Kitą vertus galimybė ,kad nesurasiu gali būti labai didelė.Ne todėl ,kad aš esu labai protinga,bet todėl,kad dauguma bijo savo minčių.Bijo ,nes jos nėra tradicinės.Bijo nes yra tokiu,kurie paneigs tavo mintis ir tu nebegalvosi taip.Aš taip pat slapstausi.Ar man reikia argumentuoti kodėl?
Mėgstu žmones ,kurie mažai klausinėja "kodėl".Man taip pat patinka pasakymas,kad tiesiog taip yra "Pastebėjau,kad žmogus linkęs labiau pasitikėti,kai nėra spaudžiamas į kampą.Kai jaučia ,kad gali būti laisvas.Galbūt tai pasąmonė.O aš manau,kad stiprus ir savimi pasitikintis žmogus gali norėti laisvės.Laivės mąstyti, bendrauti su kuo nori daryti.Bet... nekelti savęs aukščiau kitų ir nežeminti kito.Reikia stengtis.
Meilė gyvenimui yra pagrindinis variklis džiaugtis šiandiena ir laukti rytojaus.Meilė sau ir meilė aplinkiniams.Atleisk ir neleisk savęs skaudinti.Tai tokie paprasti žodžiai ,bet taip sunkiai suprantami.Tai nėra gailestis,tai stiprybė.Tada,kada nebijosi likti vienas ,niekad nebusi vienas.Tikėjimas daro stebuklus.Jis neduos valgyti.Valgyti duos ištaisyta skola, o skola ištaisyta bus tada,kada tikėsi ir darysi.Darysi ,kada mylėsi save.Taip taip paprasta ,net graudu.
Įtariu,kad pasaulis linkęs būti juodai baltu.Kada esi nusivylęs kitais, jauti degančia meilę savyje.O kada atrodo,kad viskas taip nuostabu, supranti ,kad jau rytoj visko gali netekti.Tiesiog gali nebebūti.Taip turi būti.O tu tiki ir kas diena virsti stipresniu...