Žmogus yra šlikšti būtybė, o aš šlykščiausia

... net įrašo normalaus negaliu sukurti...visi žmonės lenda.Sprogsiu.Taip sunku krūtinėje.Ne, nieko neatsitiko.Nieko baisaus.Kartais juk gali nebegalėti.Nori verkti ir tylėti.Visiem kažko reikia-paskutinę minute.Man irgi reikia. didesnio atsakomybės jausmo...sąžinė taip graužia.Neberandu siūlo gali savo galvelėje.O dar įsimylėjau.Ak.Aš neesu nelaimingiausias žmogus pasaulyje.Esu laiminga.Esu laiminga dabar.Turiu viską ir galbūt per daug.Už sienos tyliai sėdi mergaitė, kuri užaugo be tėvelių.Veide matosi kančia ir skaudi patirtis,o aš skundžiuosi...Kaip žiauru.Nedėkinga.Aš nenusipelniau nei pusės to, ką turiu.Man suteikiama galimybė, o aš spardausi.Esu išlepinta gyvenimo.Nuolat lanko beprasmės, galbūt per gilios, mintys , o paskutinėmis dienomis ir tai ,kad nuviliu mamą ,kad ir ką daryčiau.Kartais pagalvoju,kas būtų jei sužinotų, kad ką nešioju ... jai plyštų iš skausmo širdis.O man neplyšta, aš tiesiog norėčiau ,kad man būtų parodytas kelias viso to.Žmonės bijo vienintelio dalyko ,tai nežinomybės.Negalima mylėti savanaudiškai.
Kodėl man taip sunku būt įsimylėjus.Kodėl negaliu net prisileisti minties,kad jis galėtu manę mylėti.Kodėl visad ieškau akimis , o kada surandu viskas tarsi atslūgsta...
Gyvenimas nėra kančia.Kančia,tai kad laimei atėjus aš jos neprisileidžiu.Nedėkinga.Man baisu. Noriu draugo.Noriu prisileisti draugą.Noriu užmigti, nes rytoj egzaminas,kurio neišlaikysiu.Visa tai turbūt įvydoma, bet ar tai numes mano akmenį iš krūtinės?