nemiegu dar

Kartais išorinis pasaulis gali būti artimesnis ,nei šeima...Parodžiau mamai šiandien savo pamąstymus.Mama nieko nepasakė, tik atsikėlė ir nuėjo...Supratau-nepatiko...


Ar žinote ,kad vaikai yra kaip gėlės?Jos pačios auga...jas tik reikia mylėti.Kaip supratau iš manęs nebuvo to kas tikimasi...

Mano mamai reikia pagalbos. Nors tiesą pasakius,aš jau nežinau kas jai padės.Nėra taip prastai kaip gali būti, yra tik prastai...Kiekvienas turime savo gyvenimą.Ji šaukiasi dėmesio, meilės, pagarbos, nusižeminimo jai...Nes buvo laikai ,kada ji buvo viena...Ir Dievas jai davė tokį vyrą...Ir dabar Dievas dar ją baudžia velniai žino už ką...

O aš esu per daug laiminga...Taip aš esu.Dėka mamos turiu viska.Turiu smegenis ir supratimą,kad galima gyventi pačiai renkantis ,o ne Dievo valdoma...Manau Dievas turi svarbesniu užsiėmimu ,nei kaip kažkada parinkti jai vyrą ar dar baisesniu vaikus...Ir dukrą,kuri netapo drauge,o juk taip norėjo...

Mano mama yra nuostabi savo tvirtybe ir gera širdimi, deja savigarba joje tokia didelė,kad ji pati jos nenugalėtų....Ją reikia garbinti ir t.t..t Neužtenka mylėti...

Susigūžiu kamputyje ir žinau ,kad pasaulis yra nuostabus savo paprastybe.Atlaidumu ir nuoširdumu.Mylėk kitą,kaip save patį.

Skaudžiausia,kad mylimi žmonės įsivaizduoja save kažkieno valdomi ir kaltina pasaulį,bet tik ne savę ir nieko nedaro...